Antanavo herbas

Apie Antanavą

Antanavas iš paukščio skrydžio

Antanavo bendruomenė registruota 2002 metų sausio 15 d. Pagal paskutinę įstatų redakciją Antanavo bendruomenė vienija Antanavo seniūnijos gyventojus bei joje registruotus juridinius asmenis, iš šio krašto kilusius kraštiečius bei visus norinčius dalyvauti  Antanavo  bendruomenės veikloje. 2019 metų pabaigoje buvo 66 nariai.   

Bendruomenės vizija: Antanavas - aukštos gyvenimo kokybės garantas, užtikrinantis saugią, ekologiškai švarią aplinką ir materialinę gerovę, kurioje gyvena aktyvūs, išslavinę žmonės. 

Bendruomenės misija- generuoti iniciatyvas ir padėti jas įgyvendinti, koordinuoti bendruomenės veiklą, palaikyti ryšį su vietos valdžia, skatinti ir aktyvinti kaimo bendruomenės kultūrinį gyvenimą.

 2006 m. bendruomenė iš bendruomenės narių aukų ir 2 proc. įsigijo patalpas, kurios bendruomenei priklauso nuosavybės teise. Patalpos (86 m²) yra senajame dvaro pastate, kuriame įsikūrę Antanavo kultūros namai, medicinos punktas.  Pastatas ir šalia esanti teritorija yra bendruomenės traukos centras. 2006 m. buvo atliktas Antanavo seniūnijos gyventojų poreikių tyrimas, kuris parodė, kad antanaviečiai pageidauja naujai įsigytas patalpas pritaikyti įvairių socialinių grupių poreikiams (jaunimo klubui, pagyvenusių žmonių, šeimoms su mažais vaikais ir pan.). Labiausiai gyventojai pageidavo socialinių paslaugų bei internetinio centro. 2006 metai buvo nustatyti pagrindiniai Antanavo bendruomenės paslaugų centro tikslai:

  1. Teikti poreikius atitinkančias bendruomenines paslaugas.
  2. Ugdyti vaikų  asmeninius higienos įgūdžius.
  3. Suburti bendravimo ir psichologinio palaikymo grupes tarp seniūnijos gyventojų.
  4. Bendradarbiaujant su mokykla, seniūnija, kultūros namais organizuoti  vaikų laisvalaikio užimtumą. 

Patvirtinus šį sprendimą visuotiniame susirinkime, nuo 2006 metų šios veiklos iniciatoriumi  ir organizatoriumi buvo Antanavo bendruomenės valdyba bei gatvių ir kaimų seniūnai, kurie vadovaudamiesi gyventojų poreikiais įgyvendino iškeltus uždavinius. Per įvairią projektinę veiklą buvo siekiama Antanavo bendruomenėje ugdyti bendruomeniškumą, situacijos, savęs ir bendruomenės, aplinkos  suvokimą ir atsakomybę.

Įgyvendinti projektai

2004-2005 m. Baltijos Amerikos partnerystės programos projektas “Antanavo bendruomenės centras”

2006 m. Kazlų Rūdos savivaldybės projektas “Labirintas- kaimo iniciatyvoms stiprinti”

2006 m. Žemės ūkio ministerijos projektas “Antanavo bendruomenės centro patalpų renovacija“

2007 m. VIPT projektas „Antanavo bendruomenės internetinis centras“

2007 m. Jaunimo reikalų departamento prie SADM projektas „Labirintas- kaimo jaunimo kompetencijai kelti“

2008 m. ŽŪM projektas „Antanavo bendruomenės centras“

2008 m. ŽŪM projektas „ Antanavo bendruomenės centro plėtra“

2010- 2011 m. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės  ,,Techninė pagalba“ veiklos srities „Nacionalinis kaimo tinklas“ projektas „Antanavo ir Šilavoto bendruomenių socialinių paslaugų plėtra“

2011 m. SADM Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektas

2011 m. VšĮ OSF projektas „Šešupės ir Nemuno vaikai“

2011-2013 m. SADM sėkmingai veikiančių bendruomenių organizacijų projektas, skirto veiklos organizavimui palaikyti ir plėtoti

2012 m. ŽŪM projektas „Antanavo bendruomenės stirpinimas“

2012 m. VšĮ “OSFL projekta” projektasNestacionarių paslaugų plėtra Kazlų Rūdos savivaldybės Antanavo ir Telšių rajono Luokės bendruomenėse”

2016 m. SADM projektas „Antanavo socialinės partnerystės stiprinimas“

2016-2017 m. Asociacijos Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo projektas “Antanavo socialinių paslaugų plėtra“

2007-2020 m. SADM projektas „Vaikų dienos centro „Draugai‘ plėtra

2018 m. Kultūros ministerijos projektas “Mažosios Kultūros sostinės Antanavo bendruomeniškumo skatinimas”

2018 m. ŽŪM projektas „Mažosios Lietuvos kultūros sostinės Antanavo kraštiečių šventė“

2019 m. Kultūros ministerijos projektas „Tarptautinės Smetoninės Antaninės Antanave“

Istorija

1578 m. Birštono girios inventoriuje rašoma, kad prie Šešupės esančiose Gelvialaukio lankose prišienaujama 12 stirtų šieno. Tai pirmasis rašytinis šios vietovės pavadinimas. 2018 metais šventėme 440 metų kai pirmąjį kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta, kad šiose vietovėse buvo gyvenama. 

Seniausias Antanavo žemėlapis (1854 metai)

Chrapovickių giminės vaidmuo Antanavo istorijoje

Iš 1744 metų dokumentų matyti, kad Pilviškių apylinkėse nebuvo nė vieno dvaro. Jį Antanave, Gelvialaukio lygumoje, tikriausiai tik to amžiaus antroje pusėje įkūrė Starobudo ir Pilviškių seniūnas Mikalojus Chrapovickis (1740-1800), kuris jau Užnemunėje buvo išgarsėjęs statybomis (1759 metais pastatė Skriaudžių koplyčią). Jis vedė Barbarą Reutt, su kuria susilaukė sūnaus Antano (gim. 1760 m.), 1812 m. prisiekusio tarnauti imperatoriui Napoleonui. Viename 1761 metų dokumente paminimas ir Antanavo dvaras. O dažnas Antano vardo paplitimas Chrapovickių giminėje įnešė painiavos aiškinantis dvaro įkūrėjus. Neabejotina, šie Antanai ir davė pradžią kaimo bei dvaro pavadinimams.

Chrapovickiai garsėjo žiaurumu ir baudžiauninkų engimu. B. Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva” tvirtinama, kad „seniūnas Chrapovickis įvedęs miestelėnams anksčiau nebūtą lažą, pažeidęs liustracijos nuostatus, prieš nenorinčius eiti į lažą siunčiąs savo šaulius. Dėl tariamo miestelėnų maišto apgyvendinęs Pilviškiuose kareivių dalinį, kurį pilviškiečiai turį maitinti ir šerti jų arklius. Chrapovickis verčiąs pilviškiečius dirbti prie Antanavos palivarko, suėmęs miestelėną Tarasevičių ir kalinęs, seniūno ekonomas Volkas mušąs miestelėnus”. Asesorių teismas 1793 m. patenkino miestelėnų prašymą ir išdavė jiems apsaugos raštą.

Užliejamose pašešupio lankose užaugdavo gera žolė. Daržuose augindavo daržoves ir laistydavo Šešupės vandeniu. Turbūt, daugiausia pajamų davė spirito varykla.

Dvaras po LDK žlugimo

Teigiama, kad po LDK žlugimo dvaras atiteko kažkokiam Rusijos generolui. Matyt, tai įvyko vėliau, nes Prūsija, okupavusi Užnemunę, pareikalavo, kad M. Chrapovickis įrodytų nuosavybės į dvarą teises. O jis jų neturėjo, nes ATR karalius dvarų valdymą didikams patikėdavo iki jų gyvenimo pabaigos. Tokio paaiškinimo prūsams nepakako. Jie dvarą suvalstybino. Mikalojus Chrapovickis 1800 metais mirė.

Jo sūnus Antanas Chrapovickis susilaukė tik dviejų dukterų Onos (g. 1790) ir Elenos (g. 1810) Tiesa, Pilviškių apylinkėse ši giminė valdų turėjo dar ir 1866 m. O neįvardintas rusų generolas čia galėjo įsikurti jau praėjus nemažai laiko po Napoleono karų - 1818 m. pavasarį kažkoks dvarininkas A. Chrapovickis (jo valda neįvardinta) davė 20000 plytų Marijampolės bažnyčios statybai.1812 m. birželio pabaigoje pro Antanavą pražygiavo prancūzų kareiviai.

Koplyčios ištakos

Dvarininko M. Chrapovnickio iniciatyva XVIII a. pab. buvo pastatyta originali tašytų rąstų šešiakampio plano, dviejų zakristijų koplyčia giliais rūsiais. Ji turėjo tapti giminės mauzoliejumi, bet šios paskirties neatliko.

Antanavo koplyčia

Chrapovickiai išlaikė ir kunigą, bet koplyčios būkle mažai rūpinosi, nors rūsiai buvo skirti dvarininko giminei laidoti. Patys ponai melstis vykdavo į Pilviškių bažnyčią, o koplyčią „užleido” prasčiokams. Kartą per mėnesį atvykdavo kunigas iš Pilviškių: iš pradžių būdavo išklausomos išpažintys, išsiaiškinama, kas ir ką pavogė ar kitaip nusikalto ponui, po to laikomos mišios. Po jų kunigas pietus valgydavo pas dvarininkus ir jiems atskleisdavo sužinotas paslaptis. Kitą dieną ponas su pagalbininkais nusikaltusius nuplakdavo rykštėmis. Išliko kvitai, kuriuos gaudavo baudžiauninkai, pristatę į dvarą tam tikrą kiekį šieno vežimų.

Dvarininkai Šabunevičiai- Antanavo istorijos liudininkai

XIX a. I pusėje (bet ne anksčiau 1818 m.) Antanavo dvarą nupirko dvarininkai Šabunevičiai, kurie valdė ir daugiau dvarų: garsiausias iš jų Sūduvoje - Karalkrėslis. Šios giminės žmonių užrašytuose prisiminimuose spėjama, kad Antanavą po 1831 m. sukilimo gavo kažkoks rusų karininkas, kuris jį 1835 m. pardavė šiems vietiniams dvarininkams. Iš išlikusios rūmų fasade 1830 m. datos, galima spręsti, kad kol kas nenustatyti dvaro šeimininkai tuo metu kūrėsi ir pastatydino pagrindinius pastatus.

Antanavo dvarininko žmonos Julijos sesuo Eleonora (g. apie 1830 m.) irgi buvo ištekėjusi už vieno iš Šabunevičių; tikėtina, kad jo vardas Otonas. Apie senąją Šabunevičienę žmonės atsiliepė labai šiltai. Ji šelpė neturtingus, savo drabužius net atiduodavo tarnaitei, dvare vasarodavo neturtingi lenkų tautybės studentai.

Prezidentas Kazys Grinius mano, kad Viktoras Šabunevičius Marijampolės centre apie 1880 metus pastatė dviejų aukštų namą, kuriame buvo įkurta vaistinė. Beje, manoma, kad Antanavo dvarininkai mieste turėjo ir daugiau pastatų. Amžiaus viduryje prie dvaro dar veikė dešrų dirbtuvė, daigynas. XIX a. viduryje miestelio žydas Giršas Finkelšteinas, turėjęs 8 margus žemės, įgijo Viktoro Šabunevičiaus pasitikėjimą. Taip jam pavyko tapti spirito varyklos tvarkytoju. Kunigas V. Strimaitis dvaro šeimininką charakterizavo kaip gerą ir gailestingą žmogų: „Jo gerumą kartais išnaudodavo piktam”.Naujieji ūkio savininkai Šabunevičiai XIX amžiaus viduryje suremontavo koplyčią, o jos vidų papuošė vietos meistrų nutapytais paveikslais. Tiesa, yra tvirtinančių, kad darbams vadovavo italų dailininkas. Stogą uždengė drožtinėmis skiedromis. Po šio remonto jos formos nepasikeitė. Specialistai ypač vertina lubose, aplink šviestuvus, nutapytus gėlių motyvus, dvi primityvaus darbo klausyklas, balkonėlį, fasadines duris su sandriku, stogo „kupoliuką”. Altoriaus centre kabojo šv. Marijos paveikslas, kurio rėmai piešti šviesiais ornamentų rezginiais. Į koplytėlę užlipdavo mediniais laiptais, kuriuos XX a. pradžioje pakeitė betoniniais.

Madona su kūdikiu

Karstams laikyti buvo skirta viena koplyčios rūsio pusė; į jį buvo du įėjimai. Apie Chrapovickių palaidojimus nėra istorinių paliudijimų, nes tikriausiai paskutinieji numirė po dvaro netekimo arba amžinojo poilsio atgulė kitur. Vietinių gyventojų teigimu, ankstesni dvarininkai buvo laidojami senosiose Pilviškių kapinėse arba netoli jų kitų valdytų dvarų. Tačiau yra žinoma, kad 1860 metais koplyčioje amžino poilsio atgulė dvaro savininkas Stanislovas Šabunevičius(vietinių vadintas Šabanu), 1922 m. sūnus Eduardas, o 1923 m. ir jo marti Ona (vėliau ji, galbūt, buvo perlaidota kitur). Ponui juodos spalvos metalinį karstą atgabeno net iš Lenkijos. Eduardas buvo palaidotas alaviniame karste. Paskutinioji iš giminės čia pateko Marija Šabunevičienė, mirusi apie 1936 m. Pats naujausias trečiasis karstas, aptiktas po Antrojo pasaulinio karo rūsyje, buvo ąžuolinis (jo būklė - labai prasta, nerestauruotina) ir, matyt, jame buvo šios dvarininkės palaikai.

Įėjimas į kriptą

Antanavo parko istorija

Dvarą įsigijus O ir S. Šabunevičiams retais medžiais bei krūmais apsodintą parką, kurio centre stovėjo šventykla, aptvėrė dviejų metrų aukščio medine tvora; į vidų buvo galima patekti tik pro pagrindinius, arkiniu stogeliu dengtus, dvaro vartus, pastatytus vakarinėje pusėje. Dar vieni mažesni vartai skyrė rūmus nuo koplyčios pusės. Pietinėje parko dalyje iškasė platoką ir gilų kanalą, kuriuo mėgdavo plaukioti ponia Julija Talko - Grincevičiūtė - Šabunevičienė (gim. apie 1830 m.) bei svečiai (dažnai atvykdavo ponios giminaičiai iš Ilguvos dvaro; jos tėvas valdė šį dvarą). Tvenkinius ir kanalus maitino šiauriau esantys šaltiniai, o vanduo nubėgdavo į Šešupę. Nuo pavasario potvynių tvenkinių negelbėdavo ir nedideli pylimai. Parkas su sodu, vešėjęs aplink koplytėlę, buvo prisodintas įvairiausių gėlių ir retų augalų.

Antanavo dvaro svečiai parke

Antanavo dvaras

1863 metų sukilimo įvykiai Antanavo dvare

 Antanavo dvaras glaudžiai susijęs ir su 1863 metų sukilimu - pats dvarininkas, turėdamas generolo laipsnį, gerai išmanė karybą ir galbūt priklausė Centriniam sukilėlių komitetui. Antanave 1863 m. sausio 30 d. įvyko Augustavo vaivadijos sukilėlių suvažiavimas, kuriame dalyvavo ir Cirijakas Akordas, centrinės sukilėlių vadovybės paskirtas Augustavo vaivadijos civiliniu viršininku, bei Šveikovskis, išrinktas vaivadijos laikinuoju kariniu viršininku. Viktorui Šabunevičiui patikėjo iždininko pareigas. Jo artimiausiu sukilimo reikalų padėjėju tapo valstietis Simonas Balsys.

Šiame suvažiavime, kuriame dalyvavo net keli šimtai sukilėlių, kilo nemaži nesutarimai tarp „baltųjų” (jiems atstovavo C. Akordas) ir „raudonųjų”. Laimėjo pirmųjų pozicijos. Apmokymai vykdavo aukšta žole pasižyminčiose pašešupio lankose. Koplyčios rūsyje buvo laikomi sukilėlių ginklai, o po altoriumi slapstėsi sukilėlių vadovai, iš kurių išskirtinas Špakas. Dvarvietėje palaidojo Bebrininkų kaime gyvenusius sukilėlius brolius Ilgūnus ir Endziulį; juos kazokai negyvai užkapojo prie dvaro rūmų. Rizikavo ir ponia Ona, kuri tuo metu laukėsi kūdikio. Beje, sukilėlius materialiai rėmė ir jo giminaitis Gustavas Šabunevičius, nuomavęs Karalkrėslio dvarą, bet miręs 1863 m. Dar daugiau lėšų aukojo jų giminaičiai Talko - Grincevičiai.

1864 m. dvarininkės iniciatyva buvo pastatytas medinis kryžius kritusiems kovose ties Šilakoju atminti, kuris išlikęs iki mūsų dienų.

Kryžius Šilakojo sukilėliams atminti

1866 m. Antanavo dvare ir Pilviškiuose gyveno lenkų dailininkas, Suvalkų gimnazijos piešimo ir kaligrafijos mokytojas, Kazimieras Gornickis (1838 - 1889),

Spaudos draudimo metais dvare (pietiniame rūmų priestate) veikė valdiška trimetė mokykla (nuo 1865 m.). Tuo pačiu metu dvare vaikus slaptai mokė ir daraktorius. Vokiečių tautybės vaikai eidavo į mokyklą Nendrinių kaime. Dvaro gyventojus knygnešiai aprūpindavo draudžiama lietuviška spauda. Knygnešys Jonas Luobikis prisimena, kad net iš Purviniškių dvaro (į pietryčius nuo Antanavo) savininko dukters Kazimieros Vilkiūtės gautas knygas ir laikraščius, gabendavo skaitytojams. Palankiai į tokios literatūros plitimą antanaviškių tarpe žiūrėjo ir su lietuviais gimnazijoje mokęsis dvarininkas Stanislovas Šabunevičius.

Antanavo spirito gamykla

1890 m. buvo išplėsta spirito varykla, tapusi stambia įmone. Tuo metu aludariu dirbo ir būsimo Lietuvos žemės ūkio stratego Mykolo Krupavičiaus tėvas Pranciškus, užrašęs tų dienų prisiminimus. Be alaus ir degtinės dar gamino „Antanavo likerį”, kurį pardavinėjo Vilniuje, Varšuvoje ir kituose didesniuose miestuose. Varykloje nuolat dirbo septyni meistrai (šaltkalviai, statinių gamintojai, katilų remontininkai ir kiti); dar papildomai samdė iki 30 žmonių. Kunigas ir istorikas Vaclovas Strimaitis taip aprašo kai kuriuos gamybos epizodus: „Cukrų parveždavo galvom, kartais visą vežimą. Vaikai kapodavo jį smulkesniais gabalais ir didžiuliame katile tirpindavo. Kukorius buvo štukorius: prišėręs vaikus cukrumi, prigirdęs alumi, vesdavosi per dvarą išsirikiavęs, o šie turėdavo dainuoti, kad net dvaras skambėdavo”.
Įdomu, kad samdinių vaikų krikštynoms dvarininkė dovanodavo spirito ir alaus. Tiesa, savo trijų dukterų (14, 16 ir 17 metų amžiaus) ilgai nekrikštijo. Ir vis tik visų jų krikštynas surengė vienu metu. Šventė net tris dienas: stalus pastatė lauke, kad tilptų ir dvaro darbininkai. Niekam neleido tuomet dirbti. Dar ilgai žmonės geruoju prisimindavo tas dienas.
Tvartuose nuolat penėjo 150 - 200 kiaulių, kurių mėsą net eksportuodavo. Iš „raudonos” mėsos gaminos dešras. Iki galo nenumėsinėtus kaulus geromis sąlygomis pirmiausiai parduodavo dvaro samdiniams. Jų vaikai vasarą užsidirbdavo naikindami piktžoles.
Dvarininkui Viktorui Šabunevičiui mirus 1891 m. pradžioje paaiškėjo, kad būta nemažų skolų - jos siekė 20 000 rublių. Tuo metu, t.y. XIX a. pabaigoje, į užsienį spruko valsčiaus vaitas Jusas, kuris paskolino dvarui pinigų ir nesugebėjo sugrąžinti palūkanų. Su juo dingo ir buhalteris Ščurovas. Nuo panašaus likimo išsisuko ir kito kaimyninio dvaro - Juozūniškio - buvusio arčiau Pilviškių savininkai, stačiatikiai Skrinikovai. Su jais Antanavo dvarininkai puikiai sutarė ir dažnai vieni pas kitus lankydavosi.

Iš 1912 m. laikraščių paaiškėja, kad buvo planuojama dvare atidaryti pradžios mokyklą. Vadinasi, XIX a. pab. veikusios mokyklos darbas jau buvo nutrūkęs. Miestelio vaikai turėjo eiti į Skučiškių ir Čystos Būdos mokyklas.
1915 m. balandžio mėnesį caro armija Gaisrių - Antanavo dvaro ruože gynėsi nuo kaizerinės Vokietijos karių, bet buvo priversta atsitraukti. Nukentėjo ir dvaras, tačiau rusų karininkų prisiminimuose randama nedaug detalių. Spirito varykla nenukentėjo ir veikė toliau.

 Nepriklausomos Lietuvos metais

 Žinoma, kad 1922 m. rudenį darbininkai per dieną uždirbdavo po 70 auksinų. Kadangi ūkvedys nesutiko pakelti užmokesčio, tai kilo streikas. Šabunevičiai, siekdami išlaikyti kiek galima daugiau žemių, jas persidalino tarp giminaičių. Šiuos veiksmus patvirtino ir Taikos teisėjas. Tuomet jie puolė žemes pardavinėti. Nors samdiniai apie tai ir pranešė Žemės reformos valdybai, bet ši pasyviai reagavo. Vis tik žemės reformos vykdytojai apkarpė ūkį, žemes išdalino buvusiems samdiniams, kurie į šiaurės vakarus nuo dvarvietės įkūrė taip vadinamą Naująjį Antanavą. tačiau rūmai, centriniai pastatai, mielių darykla ir bravoras „Nektaras”, išliko Šabunevičių žinioje. Nemažai pelno davė ir šienaujamos pievos. 1922 m. Eduardas, atsisveikinęs su žmona ir skubąs medžioklėn, staiga susmuko … ir daugiau jau nepakilo.

1923 m. dvare gyveno net 265 gyventojai (kaime - keliolika kartu mažiau). Tuoj po Žemės reformos paskelbimo „Nektaro” bravoras ėmė slysti iš garsios giminės rankų; iš pradžių buvo išnuomotas, o vėliau prarastas. Jį įsigijo keturi žydų tautybės žmonės, gyvenę Kaune. Pagrindiniais akcininkais buvo Gurvičius, Aranavičius, Neimarka ir Paleckis. Pačiame Antanave gyveno ir bendrovės reikalus tvarkė jų samdomas atstovas, tautietis Dambė. Jų įmonėje buvo gaminamas alus, mielės, krakmolas, salyklas ir įvairūs priedai gėrimams gaminti. Moterys ir vaikai dirbo taros kalimo skyriuje. Turėjo sunkvežimį statinėms išvežioti. Tam tikslui naudojo ir arklių transportą. Ši spirito varykla Marijampolėje, Vytauto gatvėje, 1933 m. vasarą atidarė barą. O ir pačioje alaus darykloje lankėsi ekskursijos, kurių dalyviams įspūdį darė ne tik svaiginantis alus, bet ir vėsūs rūsiai ir juose stovinčios didelės statinės, vadintos „bosais”. Garsesnius lankytojus paprastai pasitikdavo dvarininkės šeimos moterys ir nuvesdavo į įmonę, kurios vartų viršų puošė įrėmintas užrašas „Alaus bendrovė „Nektaras”. 1932 m. dvare atidarė pašto skyrių, kuriuo naudojosi visi miestelio gyventojai.

1935 m. telefonų knygoje dvaro savininke įvardinta Marija Šabunevičienė (ji sirgo vėžiu ir mirė 1936 metais). Vietiniai, iškvietus nusilpusiai dvarininkei kunigą, stebėjo, kaip elgsis jį atvežę arkliai; šie nuleido galvas ir suprunkštė. Tai reiškė, kad ligonė mirs. Taip ir nutiko. Į laidotuves atvyko garsiausi Užnemunės krašto dvarininkai ir kiti turtingi žmonės. Ponia buvo pašarvota rūmuose, o ąžuolinį karstą su palaikais, vyrų svita nunešė į koplyčios kriptą ir uždėjo ant jos vyro bei pastarojo tėvo karstų. Vasaros metu kriptos duris atverdavo, bet toliau praeiti neleido grotos, kurias atrakindavo tik per religines šventes ar kokius nors giminės jubiliejus.
Po Marijos Šabunevičienės mirties jos artimieji į dvarą įsileido neturtingas lenkes, kurios darbams palengvinti net sukūrė bendrovę. Buvęs savanaudis ūkvedys Ivanauskas spruko į Kauno priemiestį Palemoną, kuriame iš nuo dvaro nugvelbtų turtų, įsigijo nemažą palivarką. Ketvirtajame dešimtmetyje (o gal ir nuo 1922 ar 1923 m.) ūkį administruoti ėmėsi iš Bistrampolio dvarininkų kilęs Kazys Bystramas, kuris samdydavo ir ūkvedį.

1933 m. laikraščiai pranešė, kad birželio 4 d. sudegė ponios Šabunevičienės gyvenamasis namas, kuriame gyveno devynios šeimos. Pavyko išgelbėti labai nedaug turto. Netrukus paaiškėjo, kad ilgąjį kumetyną tyčia padegė vieno to pastato gyventojo pasamdytas girtuoklis. Daugiau šio namo, stovėjusio priešais pagrindinius rūmus, niekas ir neatstatinėjo.
Ūkio tvarkytojas darbo turėjo, nes pagyvenusi šeimininkė Marija linko į kortų žaidimus ir neatsisakydavo paragauti taurelės. Kiti liudininkai tvirtina priešingai - ponia beveik nevartojo alkoholio … Apie senąją Šabunevičienę žmonės atsiliepė labai šiltai. Ši stambaus sudėjimo moteris visus savo padėvėtus rūbus atiduodavo dar apkūnesnei ilgaamžiai moteriai, buvusiai tarnaitei. Per įvairias šventes ponia vietinius gyventojus vaišindavo sodo, daržo ar pirktomis gėrybėmis, sukrautomis į dideles pintines. Jei ji, grįždama automobiliu į dvarą, pakeliui sutikdavo iš pamokų einančius moksleivius, tai sustodavo juos paimti. Samdomas vairuotojas Juozas Leiberis ponią vežiodavo tamsios spalvos Chevrolet markės limuzinu, turėjusiu atitraukiamą odinį stogelį. Neatsisakydavo rūmus aprodyti jais besidomintiems žmonėms; priiminėdavo ekskursijas. Tarp artimų svečių vasaromis pasirodydavo ir akla dainininkė Beatričė Grincevičiūtė.

Dvaras Antrojo Pasaulinio karo laikotarpiu

 1940 m. bolševikai lenkų varguomenės bendrovę, sutelktą Šabunevičių pastangomis, išardė, didžiąją dalį ūkio nusavino. „Nektaro” alaus darykloje didesnių permainų neįvyko - sako, savininkai, žinojo, ką ir kuo reikėjo pavaišinti. Sovietų pradėtu blogus darbus užbaigė vokiečiai. Jie pirmosiomis dienomis suėmė spirito varyklos ūkvedį Dambę, kuris per sovietmetį nenukentėjo. Daugiau dvare nepasirodė ir kiti jo savininkai žydai.
1944 m. dvaro pastatuose ir spirito varykloje įsikūrė prancūzų eskadrilės „Normandija - Nemunas” padalinys. Tiesa, lėktuvai buvo laikomi ne dvaro teritorijoje. Šnekama. kad jos vienas numuštas lėktuvas ir dabar skendi kitame Šešupės krante esančiame Žiūrių ežerėlyje.
Iki 1947 m. dvaro teritorijoje su sovietų valdžios atstovais ne kartą susigrūmė Žalgirio rinktinės 33 kuopos partizanai, vadovaujami J. Tamaliūno. Dar 1950 m. spirito fabrikas veikė nepakeitęs savo senovinio „Nektaro” pavadinimo.

Po Antrojo pasaulinio karo koplyčios laidojimo kripta buvo išplėšta, karstai apgadinti ir užtvindyti vandeniu, kitoje rūsio dalyje įrengtas sandėlis. Kai klebonas remontavo altorių, tai po juo rado daug paslėptų 1863 metų sukilėlių ginklų. Vis tik dar iki 1963 m. tikintieji naudojo koplyčią pagal jos pagrindinę paskirtį ir paliko, kai ji tapo avarinės būklės. 1963 metais paskutinį kartą buvo aukojamos šv. Mišios, nes rinktis neremontuojamose patalpose pasidarė pavojinga. Koplyčia buvo ati­duo­ta An­ta­na­vo spi­ri­to ga­myk­lai, paveikslai, liturginiai reikmenys buvo išvežti į Ateizmo muziejų.

Spirito gamyklos iniciatyva buvo bandoma koplyčią restauruoti, parengtas projektas, kuriame buvo numatyta pakeisti apipuvusius sienojus, lauko sienas apkalti dailylentėmis, sutvarkyti grindis, lubas, duris, langus, pakeisti stogą laikančias konstrukcijas, o patį stogą apdengti skarda. Deja įsigaliojus naujam kultūros vertybių apsaugos įstatymui tokia restauracija tapo negalima, nes būtų buvusi pažeista statinio autentika. Pagal naujos redakcijos įstatymą šią koplyčią reikėtų dengti malksnomis, o iš lauko pusės turėtų būti matomi sienojai. Taip ne vieną dešimtmetį vyko susirašinėjimai tarp Kultūros paveldo bei kitų įvairių institucijų ir buvo bandoma ieškoti koplyčiai šeimininko.

2002 metais įsikūrus bendruomenei vienas iš pagrindinių tikslų buvo koplyčios ir dvaro parko atstatymo darbai. Tačiau deja tai ir liko tik raštai, o konkrečių darbų taip ir nebuvo atlikama. Taip koplyčią pūdė lietūs ir valdininkų abejingumas iki 2005 metų balandžio 30 d. kuomet įgriuvo koplyčios stogas. Po LNK ir LTV televizijos reportažų sujudo ir Kultūros departamentas.  
2009 metais Lietuvos Respublikos Prezidentūroje patvirtinta Antanavo heraldika.

2010 metais Antanavo bendruomenėje lankėsi Lietuos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė Antanave

Antanavo bendruomenės nariai aktyviai dalyvavo inicijuojant Antanavo koplyčios atstatymo darbus. Koplyčia atstatyta pagal Kazlų Rūdos savivaldybės EEE ir Norvegijos finansinių mechanizmų projektą.

Bendruomenės iniciatyva 2011 metų birželio 7 d. po 40 metų į koplyčią sugrąžintas restauruotas Antanavo koplyčios paveikslas „Madona su kūdikiu“.

2011 metų liepos 9 d. pašventinta restauruota Antanavo koplyčia.

Prisijungusi Lietuva - Bendruomenių įtinklinimo projektų konkurso dalyvis© 2020. Sprendimas: Lukas Jokūbas Jakubauskas.