Antanavo herbas

Apie Antanavą

Antanavas iš paukščio skrydžio

Antanavo bendruomenė veikianti nuo 2002 m. vienija Kazlų Rūdos savivaldybės Antanavo seniūnijos gyventojus. Organizacijai  priklauso  87 nariai. Seniūnijoje gyvena  912 gyventojų.

Bendruomenės vizija: Antanavas - aukštos gyvenimo kokybės garantas, užtikrinantis saugią, ekologiškai švarią aplinką ir materialinę gerovę, kurioje gyvena aktyvūs, išslavinę žmonės.  Bendruomenės misija- generuoti iniciatyvas ir padėti jas įgyvendinti, koordinuoti bendruomenės veiklą, palaikyti ryšį su vietos valdžia, skatinti ir aktyvinti kaimo bendruomenės kultūrinį gyvenimą.

 2006 m. bendruomenė iš bendruomenės narių aukų ir 2 proc. įsigijo patalpas, kurios bendruomenei priklauso nuosavybės teise. Patalpos (86 m²) yra senajame dvaro pastate, kuriame įsikūrę Antanavo kultūros namai, medicinos punktas.  Pastatas ir šalia esanti teritorija yra bendruomenės traukos centras. 2006 m. buvo atliktas Antanavo seniūnijos gyventojų poreikių tyrimas, kuris parodė, kad antanaviečiai pageidauja naujai įsigytas patalpas pritaikyti įvairių socialinių grupių poreikiams (jaunimo klubui, pagyvenusių žmonių, šeimoms su mažais vaikais ir pan.). Labiausiai gyventojai pageidavo socialinių paslaugų bei internetinio centro. Buvo nustatyti pagrindiniai Antanavo bendruomenės paslaugų centro tikslai:

  1. Teikti poreikius atitinkančias bendruomenines paslaugas.
  2. Ugdyti vaikų  asmeninius higienos įgūdžius.
  3. Suburti bendravimo ir psichologinio palaikymo grupes tarp seniūnijos gyventojų.
  4. Bendradarbiaujant su mokykla, seniūnija, kultūros namais organizuoti  vaikų laisvalaikio užimtumą. 

Patvirtinus šį sprendimą visuotiniame susirinkime, nuo 2006 metų šios veiklos iniciatoriumi  ir organizatoriumi buvo Antanavo bendruomenės valdyba bei gatvių ir kaimų seniūnai, kurie vadovaudamiesi gyventojų poreikiais įgyvendino iškeltus uždavinius. Per įvairią projektinę veiklą buvo siekiama Antanavo bendruomenėje ugdyti bendruomeniškumą, situacijos, savęs ir bendruomenės, aplinkos  suvokimą ir atsakomybę.

Istorija

1578 m. Birštono girios inventoriuje rašoma, kad prie Šešupės esančiose Gelvialaukio lankose prišienaujama 12 stirtų šieno. Tai pirmasis rašytinis šios vietovės pavadinimas. Taigi 2018 metais švenčiame 440 metų kai pirmąjį kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta, kad šiose vietovėse buvo gyvenama. 

Chrapovickių giminės vaidmuo Antanavo istorijoje

Iš 1744 metų dokumentų matyti, kad Pilviškių apylinkėse nebuvo nė vieno dvaro. Jį Antanave, Gelvialaukio lygumoje, tikriausiai tik to amžiaus antroje pusėje įkūrė Starobudo ir Pilviškių seniūnas Mikalojus Chrapovickis (1740-1800), kuris jau Užnemunėje buvo išgarsėjęs statybomis (1759 metais pastatė Skriaudžių koplyčią). Jis vedė Barbarą Reutt, su kuria susilaukė sūnaus Antano (gim. 1760 m.), 1812 m. prisiekusio tarnauti imperatoriui Napoleonui. Viename 1761 metų dokumente paminimas ir Antanavo dvaras. O dažnas Antano vardo paplitimas Chrapovickių giminėje įnešė painiavos aiškinantis dvaro įkūrėjus. Neabejotina, šie Antanai ir davė pradžią kaimo bei dvaro pavadinimams.

Chrapovickiai garsėjo žiaurumu ir baudžiauninkų engimu. B. Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva” tvirtinama, kad „seniūnas Chrapovickis įvedęs miestelėnams anksčiau nebūtą lažą, pažeidęs liustracijos nuostatus, prieš nenorinčius eiti į lažą siunčiąs savo šaulius. Dėl tariamo miestelėnų maišto apgyvendinęs Pilviškiuose kareivių dalinį, kurį pilviškiečiai turį maitinti ir šerti jų arklius. Chrapovickis verčiąs pilviškiečius dirbti prie Antanavos palivarko, suėmęs miestelėną Tarasevičių ir kalinęs, seniūno ekonomas Volkas mušąs miestelėnus”. Asesorių teismas 1793 m. patenkino miestelėnų prašymą ir išdavė jiems apsaugos raštą.

Užliejamose pašešupio lankose užaugdavo gera žolė. Daržuose augindavo daržoves ir laistydavo Šešupės vandeniu. Turbūt, daugiausia pajamų davė spirito varykla.

Koplyčios ištakos

Dvarininko M. Chrapovnickio iniciatyva XVIII a. pab. buvo pastatyta originali tašytų rąstų šešiakampio plano, dviejų zakristijų koplyčia giliais rūsiais. Ji turėjo tapti giminės mauzoliejumi, bet šios paskirties neatliko. Chrapovickiai išlaikė ir kunigą, bet koplyčios būkle mažai rūpinosi, nors rūsiai buvo skirti dvarininko giminei laidoti. Patys ponai melstis vykdavo į Pilviškių bažnyčią, o koplyčią „užleido” prasčiokams. Kartą per mėnesį atvykdavo kunigas iš Pilviškių: iš pradžių būdavo išklausomos išpažintys, išsiaiškinama, kas ir ką pavogė ar kitaip nusikalto ponui, po to laikomos mišios. Po jų kunigas pietus valgydavo pas dvarininkus ir jiems atskleisdavo sužinotas paslaptis. Kitą dieną ponas su pagalbininkais nusikaltusius nuplakdavo rykštėmis. Išliko kvitai, kuriuos gaudavo baudžiauninkai, pristatę į dvarą tam tikrą kiekį šieno vežimų.

Naujieji ūkio savininkai Šabunevičiai XIX amžiaus viduryje suremontavo koplyčią, o jos vidų papuošė vietos meistrų nutapytais paveikslais. Tiesa, yra tvirtinančių, kad darbams vadovavo italų dailininkas. Stogą uždengė drožtinėmis skiedromis. Po šio remonto jos formos nepasikeitė. Specialistai ypač vertina lubose, aplink šviestuvus, nutapytus gėlių motyvus, dvi primityvaus darbo klausyklas, balkonėlį, fasadines duris su sandriku, stogo „kupoliuką”. Altoriaus centre kabojo šv. Marijos paveikslas, kurio rėmai piešti šviesiais ornamentų rezginiais. Į koplytėlę užlipdavo mediniais laiptais, kuriuos XX a. pradžioje pakeitė betoniniais.

Karstams laikyti buvo skirta viena koplyčios rūsio pusė; į jį buvo du įėjimai. Apie Chrapovickių palaidojimus nėra istorinių paliudijimų, nes tikriausiai paskutinieji numirė po dvaro netekimo arba amžinojo poilsio atgulė kitur. Vietinių gyventojų teigimu, ankstesni dvarininkai buvo laidojami senosiose Pilviškių kapinėse arba netoli jų kitų valdytų dvarų. Tačiau yra žinoma, kad 1860 metais koplyčioje amžino poilsio atgulė dvaro savininkas Stanislovas Šabunevičius(vietinių vadintas Šabanu), 1922 m. sūnus Eduardas, o 1923 m. ir jo marti Ona (vėliau ji, galbūt, buvo perlaidota kitur). Ponui juodos spalvos metalinį karstą atgabeno net iš Lenkijos. Eduardas buvo palaidotas alaviniame karste. Paskutinioji iš giminės čia pateko Marija Šabunevičienė, mirusi apie 1936 m. Pats naujausias trečiasis karstas, aptiktas po Antrojo pasaulinio karo rūsyje, buvo ąžuolinis (jo būklė - labai prasta, nerestauruotina) ir, matyt, jame buvo šios dvarininkės palaikai.

Dvaras po LDK žlugimo

Teigiama, kad po LDK žlugimo dvaras atiteko kažkokiam Rusijos generolui. Matyt, tai įvyko vėliau, nes Prūsija, okupavusi Užnemunę, pareikalavo, kad M. Chrapovickis įrodytų nuosavybės į dvarą teises. O jis jų neturėjo, nes ATR karalius dvarų valdymą didikams patikėdavo iki jų gyvenimo pabaigos. Tokio paaiškinimo prūsams nepakako. Jie dvarą suvalstybino. Mikalojus Chrapovickis 1800 metais mirė.

Jo sūnus Antanas Chrapovickis susilaukė tik dviejų dukterų Onos (g. 1790) ir Elenos (g. 1810) Tiesa, Pilviškių apylinkėse ši giminė valdų turėjo dar ir 1866 m. O neįvardintas rusų generolas čia galėjo įsikurti jau praėjus nemažai laiko po Napoleono karų - 1818 m. pavasarį kažkoks dvarininkas A. Chrapovickis (jo valda neįvardinta) davė 20000 plytų Marijampolės bažnyčios statybai.1812 m. birželio pabaigoje pro Antanavą pražygiavo prancūzų kareiviai.

Antanavo parko istorija

Dvarą įsigijus O ir S. Šabunevičiams retais medžiais bei krūmais apsodintą parką, kurio centre stovėjo šventykla, aptvėrė dviejų metrų aukščio medine tvora; į vidų buvo galima patekti tik pro pagrindinius, arkiniu stogeliu dengtus, dvaro vartus, pastatytus vakarinėje pusėje. Dar vieni mažesni vartai skyrė rūmus nuo koplyčios pusės. Pietinėje parko dalyje iškasė platoką ir gilų kanalą, kuriuo mėgdavo plaukioti ponia Julija Talko - Grincevičiūtė - Šabunevičienė (gim. apie 1830 m.) bei svečiai (dažnai atvykdavo ponios giminaičiai iš Ilguvos dvaro; jos tėvas valdė šį dvarą). Tvenkinius ir kanalus maitino šiauriau esantys šaltiniai, o vanduo nubėgdavo į Šešupę. Nuo pavasario potvynių tvenkinių negelbėdavo ir nedideli pylimai. Parkas su sodu, vešėjęs aplink koplytėlę, buvo prisodintas įvairiausių gėlių ir retų augalų.

2002 metais įsikūrus bendruomenei vienas iš pagrindinių tikslų buvo koplyčios ir dvaro parko atstatymo darbai. 2009 metais Lietuvos Respublikos Prezidentūroje patvirtinta Antanavo heraldika. 2010 metais Antanavo bendruomenėje lankėsi Lietuos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Antanavo bendruomenės nariai aktyviai dalyvavo inicijuojant Antanavo koplyčios atstatymo darbus. Koplyčia atstatyta pagal Kazlų Rūdos savivaldybės EEE ir Norvegijos finansinių mechanizmų projektą. 2011 metų liepos 9 d. pašventinta restauruota Antanavo koplyčia. Bendruomenės iniciatyva 2011 metų birželio 7 d. po 40 metų į koplyčią sugrąžintas restauruotas Antanavo koplyčios paveikslas „Madona su kūdikiu“.

Dvarininkai Šabunevičiai Antanavo istorijos liudininkai

XIX a. I pusėje (bet ne anksčiau 1818 m.) Antanavo dvarą nupirko dvarininkai Šabunevičiai, kurie valdė ir daugiau dvarų: garsiausias iš jų Sūduvoje - Karalkrėslis. Šios giminės žmonių užrašytuose prisiminimuose spėjama, kad Antanavą po 1831 m. sukilimo gavo kažkoks rusų karininkas, kuris jį 1835 m. pardavė šiems vietiniams dvarininkams.
Iš išlikusios rūmų fasade 1830 m. datos, galima spręsti, kad kol kas nenustatyti dvaro šeimininkai tuo metu kūrėsi ir pastatydino pagrindinius pastatus.
Antanavo dvarininko žmonos Julijos sesuo Eleonora (g. apie 1830 m.) irgi buvo ištekėjusi už vieno iš Šabunevičių; tikėtina, kad jo vardas Otonas. Apie senąją Šabunevičienę žmonės atsiliepė labai šiltai. Ji šelpė neturtingus, savo drabužius net atiduodavo tarnaitei, dvare vasarodavo neturtingi lenkų tautybės studentai.

Prezidentas Kazys Grinius mano, kad Viktoras Šabunevičius Marijampolės centre apie 1880 metus pastatė dviejų aukštų namą, kuriame buvo įkurta vaistinė. Beje, manoma, kad Antanavo dvarininkai mieste turėjo ir daugiau pastatų. Amžiaus viduryje prie dvaro dar veikė dešrų dirbtuvė, daigynas. XIX a. viduryje miestelio žydas Giršas Finkelšteinas, turėjęs 8 margus žemės, įgijo Viktoro Šabunevičiaus pasitikėjimą. Taip jam pavyko tapti spirito varyklos tvarkytoju. Kunigas V. Strimaitis dvaro šeimininką charakterizavo kaip gerą ir gailestingą žmogų: „Jo gerumą kartais išnaudodavo piktam”.

Prisijungusi Lietuva - Bendruomenių įtinklinimo projektų konkurso dalyvis© 2020. Sprendimas: Lukas Jokūbas Jakubauskas.