Antanavo dvaras

5km. į ry­tus nuo Pil­viš­kių, prie Še­šu­pės de­ši­nio­jo kran­to –  bu­vęs An­ta­na­vo dva­ras. Tai se­na vie­to­vė, at­si­ra­du­si Sū­du­vos ko­lo­ni­za­ci­jos pra­džio­je, se­nes­nė už Pil­viš­kius ir net juos iš­ug­džiu­si. Dva­re bu­vo kop­ly­čia, ku­rios rū­sy­je pa­lai­do­ti dvar­po­niai. Ne­pri­klau­so­my­bės me­tais dva­ro že­mė iš­da­lin­ta, bet cen­tras pa­lik­tas kul­tū­ri­niu ūkiu, pri­klau­sė Sta­siui Ša­bu­ne­vi­čiui. Bu­vo „Nek­ta­ro“ alaus bra­vo­ras, spi­ri­to va­ryk­la, mie­lių dirb­tu­vė, vi­sos šios įmo­nės vei­kė ak­ci­nės ben­dro­vės pa­grin­dais. Bu­vęs dva­ras pla­čio­je apy­lin­kė­je gar­sė­jo na­šio­mis pie­vo­mis, An­ta­na­vo „liek­no­sio­mis“ va­di­na­mo­mis. Dva­ro po­nas S. Ša­bu­ne­vi­čius pa­sta­tė dvie­jų aukš­tų dva­ro rū­mus, su­lau­ku­sius mū­sų die­nų. Ša­lia dva­ro rū­mų bu­vo du tven­ki­niai. Vie­no­je pu­sė­je te­ka Še­šu­pė, ki­to­je Pil­vė, ša­lia par­ko – ke­lias Kau­nas- Vil­ka­viš­kis. Šį par­ką S. Ša­bu­ne­vi­čius įku­rė 19a., ku­rio žel­di­niai te­bė­ra ir da­bar. Iš vie­ti­nių me­džių rū­šių par­ke au­ga: plau­kuo­tie­ji ber­žai, pa­pras­tos ie­vos, pa­pras­ti kle­vai, uo­siai, vy­rau­ja ma­ža­me­tės lie­pos. Iš re­tes­nių mi­nė­ti­ni: 15 m. il­gio glaus­ta­ša­kių va­ka­ri­nių tu­jų alė­ja, džiūs­tan­tis pa­pras­ta­sis šved­le­rio kle­vas, šve­di­nis šer­mukš­nis.1986 m. par­kas pa­skelb­tas vie­ti­nės reikš­mės pa­min­klu. Dva­ras su­vai­di­no svar­bų vaid­me­nį 1863 m. su­ki­li­mo is­to­ri­jo­je, nes čia vy­ko Au­gus­ta­vo vai­va­di­jos su­ki­lė­lių va­dų mo­ky­mai, ku­riuo­se da­ly­va­vo ir S. Ša­bu­ne­vi­čius. Šių is­to­ri­nių įvy­kių at­mi­ni­mui pa­sta­ty­tas me­di­nis kry­žius.

  Untitled2 Untitled1

Untitled4 Untitled5

Untitled6 Untitled7

Antanavo koplyčia

Kop­ly­čią 18 a. pa­bai­go­je pa­sta­tė An­ta­na­vo dva­ri­nin­kas, Pil­viš­kių se­niū­nas, Vi­tebs­ko vai­va­da J.A.Chro­po­vic­kis. O 19 a. pra­džio­je už dva­ri­nin­ko S. Ša­bu­ne­vi­čiaus lė­šas kop­ly­čia bu­vo su­re­mon­tuo­ta, o jos vi­dus iš­puoš­tas pa­veiks­lais. Kop­ly­čios iš­orė liau­diš­kai pa­pras­ta. Pa­grin­di­nį tū­rį den­gia aukš­tas pi­ra­mi­dės malks­nų sto­gas. Vir­šu­je ky­la še­šia­kam­pis bokš­te­lis su svo­gū­no for­mos ku­po­lu ir kal­vio nu­kal­tu kry­žiu­mi. Sie­nas vai­ni­kuo­ja pro­fi­liuo­tas kar­ni­zas. Kop­ly­čios in­ter­je­ras erd­vus ir švie­sus. Še­šia­kam­pė pa­tal­pa deng­ta ly­gio­mis lu­bo­mis. Grin­dy­se len­tų raš­tas kar­to­ja pla­no for­mą. Iki 1962 m. kop­ly­čio­je vy­ko pa­mal­dos, vė­liau ji ati­duo­ta An­ta­na­vo spi­ri­to ga­myk­lai. Da­bar kop­ly­čia yra ge­ro­kai ap­leis­ta, vi­daus įran­gos be­veik ne­iš­li­ko, įgriuvęs stogas. Kop­ly­čios pla­nas še­šia­kam­pis jo sker­smuo apie 10m.Po kop­ly­čia yra pus­rū­sis. Jo šiau­rės ry­tų pu­sė­je iš­mū­ry­ta dva­ro sa­vi­nin­kų lai­do­ji­mo krip­ta. 1963 metais paskutinį kartą buvo aukojamos šv. Mišios, nes rinktis neremontuojamose patalpose pasidarė pavojinga. Ir štai jau 42 metai koplyčia stovėjo lyg niekam nereikalinga. Antanavo spirito gamykla savo balanse buvusią koplyčią nurašė kaip nusidėvėjusį daiktą. 

FIL110 3

Gaisrių kaimas

Tur­būt ne­dau­ge­lis vyks­tan­tys ke­liu Vin­čai- An­ta­na­vas kai­rė­je pu­sė­je pa­ste­bi to­liau nuo ke­lio esan­čią kal­vą ap­au­gu­sią me­džiais ir ži­no, jog tai Gais­rių kai­mo ka­pai. Šis kai­mas pri­sig­lau­dęs prie bu­vo­sio An­ta­na­vo dva­ro. Jis šiau­rė­je ri­bo­ja­si su Pil­ve, o pie­tuo­se su Še­šu­pe, ry­tuo­se- Nen­dri­nių , o va­ka­ruo­se- Užuo­ga­nų kai­mai. XVI am­žiu­je ši kai­mo vie­to­vė pri­klau­sė Birš­to­no dva­rui. 1557 m. bu­vo iš­leis­tas Va­la­kų įsta­ty­mas, pa­gal ku­rį bu­vo ku­ria­mi dva­rai, pa­li­var­kai. Tuo­met šio­je vie­to­vė­je tę­sė­si vien gi­rios, į ku­rias gy­ven­to­jai slin­ko pa­še­šu­piais. Iš pra­džių šis kai­mas va­di­no­si Gaist­riai. Vė­liau ši vie­to­vė pa­va­din­ta Gais­riai, nes dau­gu­mos gy­ven­to­jų tro­be­sių sto­gai bu­vo deng­ti šiau­dais. Se­no­liai pa­sa­ko­ja, kad šio­je vie­to­je gais­rai kil­da­vo ne tik nuo žai­bų, bet ir dėl to, kad čia bu­vo ka­rų gy­ny­bos te­ri­to­ri­ja. Yra ir ki­tas šio kai­mo pa­va­di­ni­mo kil­mės pa­sa­ko­ji­mas- pra­si­dė­jus dva­rų kū­ri­mui, pir­ma­sis dva­ri­nin­kas  šio­je vie­to­je bu­vo pa­var­de Gais­rys. Nuo to ir ki­lo šis kai­mo pa­va­di­ni­mas. Kai­mo vie­to­vė is­to­ri­niuo­se ir gy­ven­to­jų pa­sa­ko­ji­muo­se daž­nai su­ta­pa­ti­na­ma su An­ta­na­vu. En­cik­lo­pe­di­jo­je, iš­leis­to­je 1966 m. ra­šo­ma, kad Gais­rių kai­mo mo­kyk­la įkur­ta 1927 m. , ta­čiau mo­kyk­los įkū­ri­mo da­ta šia­me vei­ka­le pa­teik­ta ne­tei­sin­gai. Kai­mo žmo­nių nuo­mo­ne ši mo­kyk­la įkur­ta jau 1923 m. Se­nie­ji kai­mo gy­ven­to­jai pa­sa­ko­ja, kad kai­me bu­vu­si mo­kyk­la ne­tu­rė­jo pa­sto­vios vie­tos. Ji bu­vo kil­no­ja­ma iš vie­nos so­dy­bos į ki­tą. Pir­mo­ji mo­kyk­la bu­vo įkur­ta pas Ja­nu­šus, po to ji bu­vo kil­nio­ja­ma pas Vyš­niaus­kus, Mar­tin­kai­čius, Čir­vins­kus. Vė­liau mo­kyk­la bu­vo per­kel­ta pas ūki­nin­kus Kriau­čiū­nus. Gais­rių pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je bu­vo 4 sky­riai. Gais­rių kai­mas už­ėmė 500 ha. že­mės. Iš 30 kie­mų tu­rė­ju­sio kai­mo be­li­ko vos treč­da­lis. Di­džio­ji da­lis sa­vo na­mų ne­te­ko  1971-1975 m. so­vie­ti­nei val­džiai nu­spren­dus kai­mo  vie­to­je įreng­ti lais­to­mas pie­vas. Gy­ven­to­jai, pra­dė­jus reng­ti kul­tū­ri­nes pie­vas, prie­var­ta bu­vo iš­kle­ti į nau­ją tuo­me­ti­nę ko­lū­ki­nę gy­ven­vie­tę- An­ta­na­vą. Iš­li­ko tik so­dy­bos, esan­čios pe­še­šu­py­je. Taip pat bu­vo pa­lik­ta Gais­rių pie­ni­nė, pa­sta­ty­ta apie 1930 m. Šiuo me­ti Gais­rių kai­me yra 27 gy­ven­to­jai.

Se­nie­ji gy­ven­to­jai pa­sa­ko­ja , kad se­no­sios Gais­rių kai­mo ka­pi­nės įsi­kū­rė se­no­sios so­dy­bos vie­to­je. Dar ir da­bar ka­sant ka­po duo­bę ran­da­ma ak­me­ni­nių kir­vu­kų, gremž­tu­kų bei ki­tų ra­di­nių. Ka­pi­nai­tės yra ant Še­šu­pės kran­to. Nuo Še­šu­pės pu­sės ka­pus juo­sia iš­kas­tas grio­vys. Pa­sak se­nų žmo­nių pri­si­mi­ni­mų- tai gy­ny­bi­nis grio­vys.Šio­je vie­to­je bu­vo ap­si­sto­jęs pran­cū­zų ka­riuo­me­nės pul­kas, ku­rio va­das bu­vo įsa­kęs su­pil­ti kal­vą. Taip ir at­si­ra­do aukš­tu­ma, ku­ri juo­sia­ma grio­vio bu­vo kaip prie­dan­ga. La­bai gai­la , bet tai tik se­nų žmo­nių pa­sa­ko­ji­mai, ku­rie is­to­ri­kų ne­pa­tvir­tin­ti. Kas iš­sky­rę že­mę ka­pams, šiuo me­tu ži­nių ne­ras­ta. Ka­pai bu­vo ap­tver­ti tvo­ra, iš ku­rio iki šių die­nų li­kę tik ap­griu­vę var­tų mū­ri­niai stul­pe­liai. Am­ži­no po­il­sio vie­ta ap­so­din­ta aly­vom ir aka­ci­jo­mis. Ka­da tiks­liai įkur­ti ka­pai- ne­ži­no­me. Ži­no­ma tik tai, kad XIX am­žiu­je čia bu­vo ap­si­gy­ve­nu­sių vo­kie­čių ka­pai. Šiuo­se ka­puo­se lai­do­ja­ma ir da­bar. 2001 m. yra per­sta­ty­tas kry­žius šiuo­se ka­puo­se su­nio­ko­tam kai­mui at­min­ti.

Mū­sų kai­me yra dar vie­nas kry­žius. Tie­sa, jis ne toks ryš­kus kaip nau­ja­sis. Jis pa­mirš­tas. Gal mes jo kar­tais ir ne­pa­ste­bim. Juk jis ap­griu­vęs ir sle­pia­si aly­vų krū­me. Jį prieš ka­rą pa­sta­tė iš Ame­ri­kos grį­žu­si Šva­bie­nė Ele­na. Jis skir­tas dar gy­vam kai­mui at­min­ti. Anks­čiau žmo­nės šį kry­žių lan­ky­da­vo, “kry­žiau­no­mis die­o­mis “ prie jo gie­do­da­vo gies­mes.

Mū­sų kai­me yra gi­mę ir gy­ve­nę įžy­mių žmo­nių. Tai Juo­zas An­dziu­lis – Kal­nė­nas  gi­męs 1864 m- Gais­rių kai­mo Ma­ri­jam­po­lės ap­skri­ties ra­šy­to­jas, ben­dra­dar­bia­vęs “Auš­ro­je” rin­kęs tau­to­sa­ką, et­no­gra­fi­nę me­džia­gą. Mi­rė 1916 me­tais JAV.

An­ta­nas End­ciu­lai­tis, gi­męs 1895 m. – Lie­tu­vos vi­suo­me­nės ir po­li­ti­kos vei­kė­jas. 1941 m. su­im­tas ir iš­trem­tas prie Ura­lo. 1942 m. gruo­džio 10 d. su­šau­dy­tas Sverd­lov­ske.

Juo­zas Kriš­čiū­nas, gi­męs 1896 m. ka­ri­nin­kas, Sme­to­nos ad­ju­tan­tas.

An­ta­nas Vyš­niaus­kas 1884-1976 m. Pir­ma­sis Gais­rių kai­mo mo­ky­to­jas, mo­kė­jęs ke­tu­rias kal­bas- ru­sų, len­kų, vo­kie­čių, lie­tu­vių.

Mo­tie­jus En­dziu­lai­tis, gi­męs 1865 m.-  mo­ky­to­jas, ben­dra­dar­bia­vęs su J. Bal­či­ko­niu re­da­ga­vu­siu lie­tu­vių kal­bos žo­dy­ną. Mi­rė 1934 m. Kau­ne.

Juo­zas Gri­gai­tis gi­męs 1903 m.-ku­ni­gas, dak­ta­ras 1929-1934 m. stu­di­ja­vęs Ro­mo­je. Dir­bęs Mai­jam­po­lės ma­ri­jo­nų gim­na­zi­jos di­rek­to­riu­mi. Nuo 1941 m. iki 1952 m. – Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je dės­tė do­mi­nę te­olo­gi­ją. Pra­ei­tais me­tais bu­vo pam­nė­ta šio kraš­tie­čio 100 -osios gi­mi­mo me­ti­nės

Sta­sys Gri­gai­tis, gi­męs 1914 m. – Tau­ro apy­gar­dos Stir­nos rink­ti­nės kuo­pos “Aras” va­das  Žu­vo 1945 m. De­gu­čių k. Jan­kų se­niū­ni­jo­je.

Gais­rių kai­mą lan­ko ir šių die­nų ži­no­mi žmo­nės- tai Vy­tau­tas Alek­sa  – Kau­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­to do­cen­tas, dak­ta­ras,Vy­tau­tas Zam­ba­ce­vi­čius – aso­cia­ci­jos “Lie­tu­vos ke­liai” val­dy­bos pir­mi­nin­kas, ku­riam 2000 m. su­teik­tas gar­bės ke­li­nin­ko var­das, UAB “Al­kes­ta” ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius,Ele­na Zam­ba­ce­vi­čiū­tė– Ma­jam­po­lės ap­skri­ties ger­ma­nis­tė, ver­tė­ja, dir­ban­ti “Min­ties” lei­dyk­lo­je re­dak­to­re.Jie grįž­ta į kai­mą ku­ria­me dar gy­va jų tė­vų dva­sia.Ir mes čia gy­ve­nan­tys vis vaikš­tom mū­sų kai­mo že­me, jos ta­kais ir ta­ke­liais. Že­me,ku­ri dar gy­va , dar al­suo­ja. Ir ar ne­ma­lo­nu kar­tas nuo kar­to su­si­rink­ti prie kry­žiaus, ku­ris vis pri­me­na, kad kai­mas dar iš­li­kęs, žmo­nės dar gy­ve­na ir is­to­ri­ja šio kai­mo tę­sia­si, ji ne­si­bai­gia.Štai jau ket­vir­ti  me­tai  or­ga­ni­zuo­ja­mas šio kai­mo gy­ven­to­jų su­si­ti­ki­mas.Tai pu­ki pro­ga  pa­bū­ti kar­tu bei pri­si­min­ti vai­kys­tę .

Jo­li­ta Pa­di­mans­kai­tė – Gais­rių kai­mo gy­ven­to­ja